Už antkaklio stovi Tiffany.

Tai mūsų auksaspalvė retriverė.

Ilgus metus vadovavau įmonei, o namie augo du vaikai. Didžiąją dienos dalį kažkam kažko reikia, o galva dirba toliau dar ilgai po to, kai uždarau nešiojamąjį kompiuterį. Pasivaikščiojimai su Tiffany visą tą laiką buvo mano vaistas. Telefonas kišenėje, tempas pagal ją. Ji eina priekyje ir retkarčiais atsisuka, ar einu ir aš. Tai mūsų valanda, mano ir jos.

Vieną dieną ji buvo kitokia. Lėtesnė, tylesnė, tarsi būtų pasiėmusi laisvą dieną.

Pas veterinarijos gydytoją nuvažiavome labiau dėl ramybės. Po kelių valandų jis ją operavo — turėjo pašalinti gimdą. Jos gyvybei grėsė pavojus.

Pastebėjome vos vos laiku. Skirtumą tarp „šiandien ji kažkokia tyli“ ir „važiuojam tuoj pat“ lėmė vien mano nuojauta. Tikiu, kad jei tada ji ant kaklo būtų turėjusi ką nors, kas skaičiuoja, kiek ji judėjo ir kaip miegojo, būtume ten buvę diena anksčiau.

Po penkiolikos metų įmonės vadovavimą perdaviau kolegai. Staiga atsirado laiko sustoti ir pagalvoti, ką daryti toliau. Iš to man liko viena taisyklė: kad ir ką pradėčiau, prasmė turi būti pačiame tame, ką parduodu. Turi padėti kiekvienas užsakymas, pats savaime.

Apie antkaklį galiu pasakyti konkrečiai. Šuo gauna daugiau erdvės, nes jo žmogus ramiau paleidžia jį nuo pavadėlio. Tas žmogus žino, kaip šuo išsimiegojo ir kiek šiandien judėjo. O veterinarijos gydytojas prie sakinio „ji buvo kažkokia keista“ gauna ir skaičius.

Namie ją vadiname Tifi. Jos vardu pavadintas Tifik.

Šiandien Tiffany sveika, ir mes einame tais pačiais pasivaikščiojimų keliais kaip anksčiau. Pirmasis antkaklis, kurį surinksime, bus jos.